Rašyti su šypsenėlėmis ar be šypsenėlių? 
Tai geras klausimas. Kaip tikriausiai pastebėjote, aš rašau be įterptų į tekstą šypsenėlių. Remiantis bloginimo praktika, sakyčiau, kad tai priklauso nuo jūsų blogo natūros.
Esminis veiksnys yra tonas. Naudojant šypsenėles, jūs pridedate emocines potekstes savo rašiniams. Tai gali būti geras dalykas, nes jis turi humanizuojančią įtaką. Jūs galite būti labiausiai formalus, gramatiškai teisingas rašytojas pasaulyje. Įterpkite veiduką su šypsenėle 
į savo raštą, ir jūs žymiai pakeisite skaitytojo suvokimą - staiga skaitytojai nustos skaityti literatūros kūrinį, jie klausysis tikro žmogaus.
į savo raštą, ir jūs žymiai pakeisite skaitytojo suvokimą - staiga skaitytojai nustos skaityti literatūros kūrinį, jie klausysis tikro žmogaus.
Ši švelninanti įtaka yra labai naudinga dienoraščiams - ji tradiciškai yra asmeninis jūsų tarpininkas. Lankytojai gali lengviau identifikuoti save su emociniu turiniu, lengviau prisijungti ir bendrauti. Tačiau tuo pačiu metu, šypsenėlės, atrodo, jus nuteikia rašyti ne taip rimtai kaip norėtųsi. Taigi, tai gali būti žalinga tiems, kurie nori sudaryti profesionalo ar eksperto įvaizdį savo dienoraštyje. Įsivaizduokite, skaitote rimtą analitinį interneto vartotojo elgsenos tyrimą ir matote šypsenėlę išvadose...
Man asmeniškai, blogo rašymas yra ne apie besišypsančius veidelius: rašyti norisi emociškai, o ne paišyti šypsenėles. Pernelyg daug "smiles" tikrai nervina ir blaško. 
Visgi manau jūs puikiausiai galite išlikti profesionalus naudojant šypsenėles, bet tik jei naudosite jas saikingai. Net labiau asmeninio pobūdžio blogams santūrumas yra vis dar gera idėja. Panašiai kaip naudojant per daug šauktukų, per daug šypsenėlių suteiks stipriai emocingo keturiolikos metų paauglio rašymo įspūdį.
